Supakuota ir paruošta vartoti

Blizgios plastikinės pakuotės kviečia mane. Šarkos sindromas veikia ir viskas lentynose atrodo labai viliojančiai. Neištveriu. Užėjus į parduotuvę nusiperku taip gražiai atrodžiusį pyragaitį. Per pirmas dvidešimt sekundžių atsikratau nevalgoma išorine jo dalimi, o rastas turinys - nuvilia. O buvau tikra, kad būtent šis, trimis spalvomis spindintis, kaspinėliu perrištas yra tas geriausias ir skaniausias.

Ir kiek kartų aš galėsiu dar „pasiimauti“ ant blizgių pakuočių? Traškaus ir žėrinčio įpakavimo? Visgi per daug savimi nenusiviliu ir greitai randu pasiteisinimą: juk be manęs dar šimtai tūkstančių, kurie nuplėšę tą išorinį popieriuką dažnai nustemba: „Bl..., o kas čia dabar? Kokia čia nesąmonė?“. (Šia proga sveikinu visus marketingo specialistus, teorijų kūrėjus ir vykdytojus).

Atsikračiau pakuotės. Nutaisau abejingą gurmanės žvilgsnį ir suvalgau pyragaitį (visgi prancūziškas!). Bet plastikas ir jo blizgios spalvos lieka. Tiksliau keliauja visą dieną su manimi… Liftas, metro, biuras, kolegos, pardavėjai, nepažįstami ir pusiau pažįstami… Dieve, gi mano beveik visas gyvenimas blizgiai supakuotas!

Įvairūs stereotipai, pseudomokslai, gandai gandeliai, klišės - vienos geriausiai įpakuotų prekių. Iš kelių šaltinių gautos, tad dažnai sukuria patikimumo iliuziją. Iliuzijos rulez :) Taip ir gimsti tokie plastikiniai gyvenimo pokštai kaip...

•          Banko darbuotoja teatrališkomis veido manieromis atsiprašinėja, kad mano banko sąskaita dar neveikia (nesugeba atidaryti  sąskaitos per tris savaites!). Ir siūlo užeiti vėliau. Kada vėliau? Kažkada. Pasakau ačiū. Nusišypsau. Ir išeidama per sukąstus dantis išberiu visus savo žinomus rusų kalbos perliukus.
•          Per dieną dešimtis kartu išgirsti „ca va?“ ir linkteli „ca va, ca va“. Ir pagalvoji – kad tik neapsiverkčiau dabar.
•           Pas mus biure yra tik plastikiniai puodeliai. Aš per dieną blaškydamasi pakeičiu kokius tris puodukus. Užsakomas maistas įpakuotas į smulkiausias dalis. Net stalo įrankiai atskirai kiekvienas turi savo traškųjį popieriuką. Po viso šito įdomiai skamba kolegės frazė: „gal aš valgysiu su ta pačia šakute salotas. Reikia mažiau to plastiko naudoti!”.
•             Darbe organizuojame „nuraminimo“ susirinkimus tiems prancūzams, kurie nori išvykti pagal ES programą į užsienį. Būdama gyvas programos veikimo pavyzdys, kaskart pasakoju, kaip man sekasi Prancūzijoje. Paskutinį kartą pasiskundžiau, kad nesuprantu, kas per reiškinys yra prancūziškas bankas. Po susirinkimo priėjo vienas prancūzas (ne, jis buvo be beretės. Ne, jis neturėjo rankoj kruasano. Ne, jis nekalbėjo eilėmis. Ne, jis nedovanojo gėlių. Ne, jis nepakvietė pasivaikščioti palei Senos upę. Ne, jis nesakė, koks žavingas mano akcentas) Bet tarė:

      - Rita, o kaip čia su ta banko problema? Čia tikrai taip? Visgi žinok Paryžius yra Paryžius... Kiekvienas čia kovoja už save... Už būstą, už darbą... Bet žinai, tikri prancūziški bučiniai gali greitai išspręsti visas problemas. VISAS. (Kažkaip ne tokia intonacija nuskambėjo, kad priimčiau tai kaip flirtą. Reiks pažiūrėti internete, gal tikrai egzistuoja toks puslapis kaip „Pigios merginos iš Rytų Europos“)

Bet kai kas jau nuspręsta. Pasidarysiu marškinėlius. Tik dar tiksliai nesuformulavau užrašo  ir renkuosi tarp:

1)     Oui, je viens de l’europe de l’est et je bois de la vodka. (Taip, aš atvykau iš rytų Europos ir aš geriu vodką);

2)     Non, je ne suis pas ni russe, ni polonaise. (Ne, aš nesu nei rusė, nei lenkė);

3)   Priekinėje pusėje: Oui, je viens de l‘ėurope de l‘est (Taip, aš atvykau iš Rytų Europos)

Ir nugaroje: Et oui, je cherche un homme riche... et presque mort (taip, aš ieškau turtingo vyro...ir beveik mirusio). Nors šitas variantas jau šiek tiek perdaug įžūlokai skamba.

4)       …

Ir nebesugalvojau. Geriau būtų teiginys nei neiginys…  Nežinau… Reikės kreiptis į gudresnius (Gerai, kad jau pasveikinau. Bet… Ta proga, darkart noriu pasveikinti visus marketingo “išradėjus”, vykdytojus, specialistus, mylėtojus… )

P.S. Beje, skaičiau, kad per dieną eilinis prancūzas išmeta apie 340 gramų įvairiausių pakuočių. Daug!

O kai dar pagalvoji, kokia daugybė kasdienio plastiko taip ir lieka neišmesti!

De l'adoration à la compréhension

Gražieji fasado dekoraciniai elementai ima trupėti. Pirmieji nubirę gabaliukai: pertinkuoti nebūtina. Bet jau nebėra taip gražu kaip pradžioj. Paskutiniu metu nutrupėjo...

Nuovargis

Atrodo per dieną toli gražu kalnų nenuverčiu, tačiau vakare sunkiai slenku iki namų. Pavargstu nuo miesto, šurmulio, nuo kolegų, nuolatinės koncentracijos stengiantis suprasti ir ypatingai kalbėti prancūziškai. Pradėjau savo prancūzų kalbos pamokas. Pirmą dieną galvojau, kad mokytojas šiek tiek vyno padaugino. Tačiau pasirodo, ne, jis visada kalba lyg karštą bulvę burnoj vartydamas. Durniausia, kad pas mus grupėje yra japonas vardu Ita. Tai aš per pirmą pamoką kokius penkis kartus atsakinėjau duetu su tuo vaikinu. O dabar pamaiviškai laukiu, kol mokytojas bent du kartus pakartos mano vardą, kad įsitikinčiau, jog į mane kreipiasi.

Kova

Kasdien susiduriu su ta pačia situacija pavadinimu: „Kas ta Lietuva?“ ir su visais iš jos išplaukiančiais klausimais. Kartais žmonės domisi, gražiai paklausia, kartais paklausia tam, kad patvirtintų savo tiesas. O kartais jie ir neklausdami viską žino. Šiai  kategorijai priklauso mano prancūzų kalbos mokytojas Jean-Battiste. Jam iš Lietuvos ir šaltas oras ateina į Paryžių, ir žmonės, kurie naudojasi Europos sąjungos (suprask, Prancūzijos) malonėmis...

Geras mokytojas. Nuo pat pirmos dienos mane motyvuoja mokytis.

Pyktis

Mano statusas pradeda keistis iš turistės į ... ne - turistės. Pagrindiniai požymiai: mane pradeda erzinti tai, kas iš pradžių buvo egzotika ir įdomu... Taigi, aš lietuviškai skundžiuosi, kad:

ü  Mane nervina, kai čia banke atsidaryti sąskaitą ir gauti kortelę užtrunka tiek, kad aš Lietuvoj per tą laiką būčiau uždarius ir atidarius sąskaitą du kartus.

ü  Mane nervina, kai atėjus vakarieniauti 19.15, tau sako, kad atėjau per anksti, o atėjus 20.20 sužinau, kad jau nieko nebeliko (nustatytas vakarienės laikas 19.15 – 20.30)

ü  Mane nervina, kad nedirba maisto prekių parduotuvės sekmadienį.

ü  Mane nervina, kai aš ateinu į paštą/banką/parduotuvę, kur prie kasos laukia 7-10 žmonių, o kasininkė sau ramiai pasišnekučiuodama su kolege, skenuoja prekes.

ü  Mane nervina, kad pietų pertrauka čia trunka 1,5 valandos (su galimybe prasitęsti iki 2,5 valandos);

ü  Mane nervina, tas egzistuojantis bereikšmis „ca va...ca va“ sindromas.

ü  Mane nervina, kad aš negaliu normaliai ištarti net savo vardo (prancūziška „r“ – prieštarauja gamtos dėsniams)

Visgi, kas labiausiai mane nervina –  tai Rita A.! Lietuviškas uždarumas, storžieviškumas ir nepaaiškinamas nerimas.

Išmokti neskubėti. Išmokti įvertinti. Išmokti džiaugtis.

Trys svarbiausios pamokos.

P.S. Išsiliejau. Einu geriau prancūzų pasimokysiu...Kaip mane nervinaaaaaaa tas mokytojas!!!! 

KODŲ PASAULYJEEE!!!!!

Labai daug jų teko iššifruoti šią savaitę. Štai keletas.

CIDJ, CRIJ, PIJ, BETA, SVE, BIJ, CLJT...

Taip. Tai skambioji prancūzų kalba, kurioje egzistuoja daugybių daugybė įvairiausių santrumpų. Dažnai tokių, kurių patys prancūzai neiškoduoja. Tačiau aš kasdien iš naujo bandau perkąsti šią kalbą ir jos koduotes. Bandžiau šiek tiek „atsikąsti“ ir vakar, per susirinkimą, skirtą paaiškinti, ką veikia jaunimo informacijos centrai (lai bus jie pavadinti JIC). Sakinys, po kurio prancūziškas kąsnis užstrigo jau burnoje, skambėjo taip:

Rita, svarbu žinoti, kad PIJ dažniausiai yra mažesnės struktūros nei BIJ, tačiau šiuo atveju negalima lyginti CIDJ su CRIJ.  CIDJ lieka pagrindu IDF regione.

Klausimų neturėjau.

O mano kolegos dažnai man buria ir „varažija“ tais savo užkeikimais. Aš jiems mintyse atsakau savaja santrumpa – PZDC. Svarbu, kad susišnekam.

„Nulaužti“ kodai

Nepaisant visko, jaučiu kaip kasdien tampa lengviau bendrauti prancūzų kalba: lengviau paaiškinti, kas aš, ką veikiu ir kaip atsidūriau Paryžiuje, kaip drąsiau prieinu prie savo kolegų ir juos pakalbinu, kaip lifte mane pasveikinusiam bendrabučiokui aš ne tik kukliai suburbuliuoju kažką panašaus į „Bounjour“, bet netgi nusišypsau, tai tardama!

Tačiau yra dar nemažai situacijų, kurių aš nepakenčiu. Čia neabejotinai pirmą vietą užima pietūs valgykloje su kolegomis.

Kasdien bendrą pietaujančių būrelį sudaro 4 – 6 žmonės. Taigi gražus vienas stalas, prie kurio liejasi kalbos, apkalbos, juokeliai... Aš dažniausiai užimu ping-pong‘o stebėtojo poziciją: galva sukasi 30° kampu į dešinę – ji kalba, galva sukasi 20° į kairę – jis kalba; galva grįžta į pradinę poziciją – ji nr.2 kalba… Rungtynių stebėtojo pozicija visgi nėra itin varginanti, tačiau blogiausia, kai esu pakviečiama prisijungti prie žaidimo. Man, žmogui be tinkamo sportinio-kalbinio pasirengimo, yra sunku. Nespėjusi suvirškinti nei maisto, nei prieš tai pasakytų kalbų, aš tokių nesąmonių lepteliu…. Tai didžiausias dienos stresas, užtrunkantis apie valandą.

 Atviras kodas

Vakar vakare supratau, kad jau atėjo nuotykių ir iššūkių (strategija: Nesijausk vienišas Paryžiuje) įgyvendimo metas. Taigi gavusi gerų rekomendacijų apie 22.00 valandą patraukiau ieškoti baro pavadinimu „Pliažas“. Tai vieta, kurioje kiekvieną antradienį renkasi asociacijos Euro-fil nariai (asociacija skirta jauniems užsieniečiams, gyvenantiems Paryžiuje). Apie 22.44 atsidūriau „Pliaže“: žmonių normaliai, muzika ok, saulės kaitra pakeista gėrimais. Aš pripratus pliaže sušilti, taigi teko pasiimti priemonių (40 ml degtinės su apelsinų sultimis – 6 eurai!). Greitai įkaitus nuo kainos ir nuo gėrimo priėjau prie vieno ratelio (akcentas išdavė, kad čia užsIeniečiai laužia liežuvius) ir ištariau iš koto verčiančią frazę: „Labas vakaras. Ieškau draugų“.

Kaip jaučiausi? Taip pat apgailėtinai kaip darželyje pridarius į kelnytes.

Tačiau viskas baigėsi geraI: susipažinau su žmonėmis, pasišnekėjom, pajuokavom. Grįšiu kitą antradienį. 

Lost in Paris/Bezabrazija Paryžiuje

Skruzdėliukai bėga, landžioja po urvelius. Reikia greitai viską daryti, nes daug darbų laukia. Paskutinę akimirką įšoka į vagoną. 

Nežinau, ar čia dėl visko kalta mano kaimietiška prigimtis, tačiau rytinis vaizdelis landžiojant po metro labirintus – tai, kas mane kaskart pribloškia. Taip ir norisi atsistoti vidury tos masės ir sušukti: ej, žmonės, kur jūs skubat?! Bet tiesiog tyliai praslenku kampais ir pagalvoju, kad svarbiausia žinoti, kur aš skubu.

Mano veikla 

Na, kolkas nieko rimto, tik susipažinimas su aplinka. Trumpai tariant, išvykau pagal vieną iš Europos sąjungos jaunimo programų, paslaptinga koduote  EVS. Būtent dėl to ir pradedu šį blog‘ą, (tiks jam ir būti pavadintam blogiaraščiu), kaip to pageidauja teta ES ir mane Paryžiuje priėmusi organizacija. Kai perprasiu blogiaraščio kūrimo ypatumus - paskleisiu EVS žinią į plačiąją erdvę.

Mano darbovietė 

Rytais iki liepos mėnesio aš skubėsiu į CIDJ. Tai ne sekta, o Centre d'Information et de documentation jeunesse -  Jaunimo informacijos centras. Fantastiška vieta! Prancūzai labai rūpinasi savo vaikučiais ir jau šiek tiek didesniais vaikučiais ir tokių centrų visoje Prancūzijoje yra įkūrę dešimtis. Aš savo centre atstovausiu tarptautinių ryšių/mobilumo skyrių. 

Trumpai drūtai - vaizdelis iš šio ketvirtadienio. 

  - Laba diena, mes atėjom jūsų pasiteirauti dėl galimybės išvykti į Australiją.- Ir du prancūzai prisėdo prie mano ir kolegės Vallery darbo stalo,  - aš mokausi teisę, bet tai mane užkniso. Noriu išvažiuoti. 

Šalia esantis draugas, tas gražesnis, pritaria:

 - O aš nieko nestudijuoju. Dirbu. Bet noriu irgi išvažiuoti. Noriu pakeliauti, pasimokyti anglų kalbos...

Tada aš pradėjau mirksėsi akimis tam gražesniam, nes mirksėti lengviau nei kalbėti. O Vallery dirbo rimtai ir iš karto vaikinams pasiūlė ir pristatė kelias programas. 

Kolkas pati esu tas žmogus, kuriam reikia konsultacijos. Bet kasdien namo parsinešu krūva lankstinukų, įvairiausių popieriukų, aplankų ir mokausi. Apie visą pasaulį neišmoksiu, bet apie galimybes Europoje -  turėčiau. 

Nerimas ir baimė

Jau beveik išgaravo. Didžiausia baimė buvo dėl prancūzų kalbos. Dar savaitę iki skrydžio svarsčiau, ar susitikus oro uoste sveikintis, kalbėti angliškai ar prancūziškai. Mano dilema greitai buvo išspręsta: po kelių mandagumo frazių anglų kalba buvo pereita į prancūzų. Jeigu žuvis išmesta į krantą atrodo klaikiai ir kelia gailestį, tai reikėjo pamatyti mane tariant savo pirmuosius sakinius enfrancė (žiopčiojau tikrai kaip karosas).

Darbe su manimi visi kalba tik prancūziškai, aš jiems kartais atsakau.

Juokingiausia, kai mane supažindino su darbuotojais (visą kolektyvą sudaro 122 žmonės!): prisistatom, paspaudžiam rankas ir tyla. Nes aš nelabai moku taip prancūzų mėgiamų mandagumo frazių. Bet žinau, kad šypsena perka daug. Tai vis tokia forma ir atsiskaitinėju.

Kai reikėjo oficialiai prisistatyti, įteikti dovanas per kolektyvo susirinkimą, išmokau savo kalbą mintinai. Atidirbau idealiai: gestai, juokeliai, čia šypsena, čia nustebęs veidas. Suveikė puikiai.

Pirmieji mano nustebimai

1) Mano darbo vieta yra visiškai šalia Eifelio bokšto. O aš kaip trys ketvirtadaliai pasaulio tikiu klišėmis ir pagalvoju: ak, kaip romantiška! Kasdien eidama į darbą gaunu kelis pasiūlymus nusipirkti raktų pakabukų, plakatų, skarelių su Eifelio bokštu. Kažkurį rytą vieną iš pardavėjų pastebėjau landžiojantį po šalia biuro esančius krūmynus. Aš sureagavau lietuviškai: pradėjau stebėti, ar su juo nėra kokio mažamečio. Juk tokie laikai!! Pasirodo, jie ten slepia savo prekes. 

2) Laisvė ir pa(si)tikėjimas manimi. Tai dalykas, kuris man labai patinka. Bandydami mano savarankiškumo ir prancūzų kalbos žinias, kolegos manęs nečiučiuoja ir neliūliuoja. Pvz, gavau nurodymus, kad turiu nuvykti į prancūzų kalbos centrą, parašyti prancūzų kalbos įvertinimo testą ir parnešti rezultatą. Paprasta. Bet kadangi man net surasti kelią namo nuo metro stotelės yra sunku (du kartus pasiklydau), ši užduotis buvo tikras dienos iššūkis. Ivykdytas.

Tai kodėl lost?

Paryžiaus mastai, didybė mane kasdien šokiruoja (Šilutė - Paryžius, visgi nemažas pokytis). Net elementarus nuėjimas nusipirkti pieno tampa įsimintinas.

Baugina ir tai, ką išgirdau iš savo koordinatorės, kad prieš tai dirbusi mergina iš Švedijos, jautėsi vieniša. Dirbti jai sekėsi gerai, tačiau gyvenimas už darbo durų varė į depresiją. Taigi jau kuriu strategiją pavadinimu: nesijausk vienišas Paryžiuje (vat tau ir gyvenimo pokštai). Strategija pradėta įgyvendinti: susiradau klubą, kur renkasi mieste gyvenantys užsieniečiai, kitą savaitę numatomas lietuvių jaunimo susirinkimas ambasadoje – būsiu, (planuoju užsiregistruoti keliuose interneto puslapiuose, kaip "pažintys Paryžiuje", "Pigios merginos iš Rytų Europos" :)

Reikia pradėti kurti tinklą.