Lost in Paris/Bezabrazija Paryžiuje

Skruzdėliukai bėga, landžioja po urvelius. Reikia greitai viską daryti, nes daug darbų laukia. Paskutinę akimirką įšoka į vagoną. 

Nežinau, ar čia dėl visko kalta mano kaimietiška prigimtis, tačiau rytinis vaizdelis landžiojant po metro labirintus – tai, kas mane kaskart pribloškia. Taip ir norisi atsistoti vidury tos masės ir sušukti: ej, žmonės, kur jūs skubat?! Bet tiesiog tyliai praslenku kampais ir pagalvoju, kad svarbiausia žinoti, kur aš skubu.

Mano veikla 

Na, kolkas nieko rimto, tik susipažinimas su aplinka. Trumpai tariant, išvykau pagal vieną iš Europos sąjungos jaunimo programų, paslaptinga koduote  EVS. Būtent dėl to ir pradedu šį blog‘ą, (tiks jam ir būti pavadintam blogiaraščiu), kaip to pageidauja teta ES ir mane Paryžiuje priėmusi organizacija. Kai perprasiu blogiaraščio kūrimo ypatumus - paskleisiu EVS žinią į plačiąją erdvę.

Mano darbovietė 

Rytais iki liepos mėnesio aš skubėsiu į CIDJ. Tai ne sekta, o Centre d'Information et de documentation jeunesse -  Jaunimo informacijos centras. Fantastiška vieta! Prancūzai labai rūpinasi savo vaikučiais ir jau šiek tiek didesniais vaikučiais ir tokių centrų visoje Prancūzijoje yra įkūrę dešimtis. Aš savo centre atstovausiu tarptautinių ryšių/mobilumo skyrių. 

Trumpai drūtai - vaizdelis iš šio ketvirtadienio. 

  - Laba diena, mes atėjom jūsų pasiteirauti dėl galimybės išvykti į Australiją.- Ir du prancūzai prisėdo prie mano ir kolegės Vallery darbo stalo,  - aš mokausi teisę, bet tai mane užkniso. Noriu išvažiuoti. 

Šalia esantis draugas, tas gražesnis, pritaria:

 - O aš nieko nestudijuoju. Dirbu. Bet noriu irgi išvažiuoti. Noriu pakeliauti, pasimokyti anglų kalbos...

Tada aš pradėjau mirksėsi akimis tam gražesniam, nes mirksėti lengviau nei kalbėti. O Vallery dirbo rimtai ir iš karto vaikinams pasiūlė ir pristatė kelias programas. 

Kolkas pati esu tas žmogus, kuriam reikia konsultacijos. Bet kasdien namo parsinešu krūva lankstinukų, įvairiausių popieriukų, aplankų ir mokausi. Apie visą pasaulį neišmoksiu, bet apie galimybes Europoje -  turėčiau. 

Nerimas ir baimė

Jau beveik išgaravo. Didžiausia baimė buvo dėl prancūzų kalbos. Dar savaitę iki skrydžio svarsčiau, ar susitikus oro uoste sveikintis, kalbėti angliškai ar prancūziškai. Mano dilema greitai buvo išspręsta: po kelių mandagumo frazių anglų kalba buvo pereita į prancūzų. Jeigu žuvis išmesta į krantą atrodo klaikiai ir kelia gailestį, tai reikėjo pamatyti mane tariant savo pirmuosius sakinius enfrancė (žiopčiojau tikrai kaip karosas).

Darbe su manimi visi kalba tik prancūziškai, aš jiems kartais atsakau.

Juokingiausia, kai mane supažindino su darbuotojais (visą kolektyvą sudaro 122 žmonės!): prisistatom, paspaudžiam rankas ir tyla. Nes aš nelabai moku taip prancūzų mėgiamų mandagumo frazių. Bet žinau, kad šypsena perka daug. Tai vis tokia forma ir atsiskaitinėju.

Kai reikėjo oficialiai prisistatyti, įteikti dovanas per kolektyvo susirinkimą, išmokau savo kalbą mintinai. Atidirbau idealiai: gestai, juokeliai, čia šypsena, čia nustebęs veidas. Suveikė puikiai.

Pirmieji mano nustebimai

1) Mano darbo vieta yra visiškai šalia Eifelio bokšto. O aš kaip trys ketvirtadaliai pasaulio tikiu klišėmis ir pagalvoju: ak, kaip romantiška! Kasdien eidama į darbą gaunu kelis pasiūlymus nusipirkti raktų pakabukų, plakatų, skarelių su Eifelio bokštu. Kažkurį rytą vieną iš pardavėjų pastebėjau landžiojantį po šalia biuro esančius krūmynus. Aš sureagavau lietuviškai: pradėjau stebėti, ar su juo nėra kokio mažamečio. Juk tokie laikai!! Pasirodo, jie ten slepia savo prekes. 

2) Laisvė ir pa(si)tikėjimas manimi. Tai dalykas, kuris man labai patinka. Bandydami mano savarankiškumo ir prancūzų kalbos žinias, kolegos manęs nečiučiuoja ir neliūliuoja. Pvz, gavau nurodymus, kad turiu nuvykti į prancūzų kalbos centrą, parašyti prancūzų kalbos įvertinimo testą ir parnešti rezultatą. Paprasta. Bet kadangi man net surasti kelią namo nuo metro stotelės yra sunku (du kartus pasiklydau), ši užduotis buvo tikras dienos iššūkis. Ivykdytas.

Tai kodėl lost?

Paryžiaus mastai, didybė mane kasdien šokiruoja (Šilutė - Paryžius, visgi nemažas pokytis). Net elementarus nuėjimas nusipirkti pieno tampa įsimintinas.

Baugina ir tai, ką išgirdau iš savo koordinatorės, kad prieš tai dirbusi mergina iš Švedijos, jautėsi vieniša. Dirbti jai sekėsi gerai, tačiau gyvenimas už darbo durų varė į depresiją. Taigi jau kuriu strategiją pavadinimu: nesijausk vienišas Paryžiuje (vat tau ir gyvenimo pokštai). Strategija pradėta įgyvendinti: susiradau klubą, kur renkasi mieste gyvenantys užsieniečiai, kitą savaitę numatomas lietuvių jaunimo susirinkimas ambasadoje – būsiu, (planuoju užsiregistruoti keliuose interneto puslapiuose, kaip "pažintys Paryžiuje", "Pigios merginos iš Rytų Europos" :)

Reikia pradėti kurti tinklą.