Posakis „Visur gerai, bet namie - geriausia“ tampa ne tik dar vienu liaudies išminties perliuku, bet realybe. Tai ir sėdžiu šeštadienio vakarą savo 8 kvadratinių metrų dėžutėje, valgau čipsus, gurkšnoju alų ir klausausi „Rondo“. Iš kompiuterio spiegia „Laukų gėle/Žolia žalia“. Ir taip gera! Už lango tikrasis Paryžiaus veidas: lietus, lietus, pilki debesys, tik dar labiau sustiprina mano norą niekur šiandien nekelti kojos.
O tuo tarpu Maroke... Šilta, nors saulė jau turbūt nusileido. Namuose ir kavinėse geriamas jau penktas šiandien marokietiškos, itin saldžios arbatos puodelis. Gyvenimas tik prasideda, vakarienė bus patiekta tik kokią 11 valandą.
Visada pašaipiai žiūrėdavau ir, nepabijokim to žodžio, pasišaipydavau, iš visų tų Indijos dvasia apsėstų žmonių. Niekaip neįsivaizduodavau, kaip nuvykus už jūrų marių, praleidus ten kelias savaites, „išsivalius“ visas čakras, žmogus grįžta laimės perpildytomis akimis, suradęs gyvenimo prasmę. Aš visada likdavau antros kartos nuo žagrės žmogumi ir klausdavau: o ką, ponas, vartojai kelionės metu? Visi pasakojimai apie mažai komforto kasdieniniame gyvenime turinčius, tačiau laimingus ir gyvenimui besišypsančius indus, man rodėsi tiesiog pezalai. Kol...
Prieš trejas dienas grįžau iš Maroko. Kelionė, kurios idėja gimė visiškai atsitiktinai, dar prieš gerą pusę metų. Ir štai 10 dienų Afrikos šiaurėje tapo realybe. Nežinau, kokias čakros/kokias būdais man buvo „pravalytos“, tačiau tai buvo geriausia kelionė mano gyvenime. Būtent tokia, kuri yra verta būti vadinama KELIONE. Tiek daug visko buvo, kad net nėra nuo kur pradėti pasakoti (nors iš kitos pusės niekada kelionės yra neperpasakojamos).
Išvada viena: kokio žiniasklaidos mitų, nepagrįstų baimių, stereotipų, nežinojimo ir kas blogiau – nenorėjimo sužinoti – pasaulio dalis aš esu. Vienas iš tradicinių sakinių:
„Niu tie arabai...muša žmonas, vargšės negali niekur įšeiti , o jei ir išeina, turi tas visas skaras užsimaukšlinti... „
Ima pyktis. Bet aš tuojau pati prisimenu, kad pagal prancūzišką standartą, aš esu iš ten, kur „moterys yra itin pigios, vyrai daugiau nieko neveikia, tik gera vodką. O didžioji dalis iš jų Vakarų Europoje užsiima nešvariais darbeliais. Vargšės moterys siuntinėja laiškus, ir visaip kaip desperatiškai ieško vyro iš Vakarų Europos. Tam, kad pabėgtų iš tos vargo vakarienės...“. Toks tas tipinis rytų europiečių gyvenimas, jei dar nežinojot to.
Kiek klausimų man iškilo po šios kelionės. Gal alus ir Rondo padės juos šįvakar nustumpti ir pamiršti, nes žinau, kad jie taip ir liks neatsakyti.
P.S. Ną ka, dabar teks laukti, kol kas nors paklaus, ką vartojau kelionės metu? :)
būtų įdomu sužinoti, kokie gi tie klausimai po kelionės sukasi galvelėje:)
AtsakytiPanaikintibet dar įdomiau būtų sužinoti, ką gi vis dėlto vartojai kelionės metu? :)
AtsakytiPanaikintiKaip tikra turistė leidausi į nuotykių, alkoholio, meilės, keliavimo sūkurį :) Tai toks tas ir vartojimas, o priešingai, iškilę klausimai, sunkiau išsišifruoja į rišlią frazę...Bet daug retorikos jose, daug :)
AtsakytiPanaikinti