Kasdien galvoje vis pasirodo kokia mintis apie ką galėčiau čia parašyti. Bet taip greitai pasirodžius, ji dar greičiau pradingsta. Savo mažoje užrašų knygutėje vis kažką įdomaus pasižymiu. Pildau ją nuo pat pirmosios savo dienos Paryžiuje. Ir jau dabar, dar tik po kelių mėnesių, smagu ją pavartyti. Adresai, ranka piešti mini žemėlapiai, vardai, prancūziški terminai ir lietuviški pastebėjimai. Pasižymiu detales, kurios staiga aplanko...Štai maža ištrauka:
Pasitikėjimo žmonėmis. Nesugebėjau jo surasti per tris mėnesius.
Aš jaučiuosi kaip naujo tipo kalėjime. Įkalinta ir uždaryta į vienutę: 7 valandos prancūziško susirinkimo. Iškentėti. Neužmigti.
Paryžiaus neįmanoma nufotografuoti. Arba tiksliau, aš tokia nesugebu. Pažvelgiu į visas tas nuotraukas, kurias padariau ir man jos tokios nykios (nėra emocijos).
Kažkokios labai neoptimistinės mintys. Bet turbūt todėl, kad džiugiomis akimirkomis žodžių nebūna. O jeigu ir būna, atrodo „per skysti“, kad juos reiktų užsirašyti.
Po atostogų Lietuvoje laikas tiesiog skrenda. Nenoriu pabaigti savo projekto ! Nenoriu pabaigti Paryžiaus !
Keturi mėnesius kankinau savo smegeninę sunkiausiais galvosūkiais. Ir kai sprendimas priimtas pasidaro lengviau kvėpuoti.
(Sugalvojau temą kitam rašinėliui: apie mano pramogas Paryžiuje)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą