Nepajutus skrydžio galios arba prisiminimų galia

 Laukiamiausias skrydžio momentas, kai mano akys išsipučia iki maksimumo ir kai mano širdis vaikiškai ir naiviai šokinėja iš laimės – tai lėktuvo įsibėgėjimas ir pakilimas.  O paskutinės sekundės prieš visai atsiplėšiant nuo žemės! Mano plati šypsena -  kaip penkiametės ką tik gavusios nauja Barbę. Štai kas yra tikroji skrydžio galia!!

Bet deja, ne šįkart. Visko yra buvę. Tačiau į lėktuvą nespėjau pirmą kartą gyvenime. (Praleisiu tą vietą, kodėl kaip ir ar specialiai jis buvo pravėpsotas). Bet kuriuo atveju, šalia oro uosto nužvelgus keletą gražių pakilimų ir supratus, kad man kolkas jų neteks patirti, ėmiausi priemonių. Jaučiau nenumaldomą norą vykti...belekur...kompensuoti prarastą skrydį.

Ir taip suklosčiau aplinkybes, kad trijoms dienoms atsiduriau prancūziškoje ramybėje. Tai buvo mažas mažas kaimelis (apie 100 gyventojų) šiaurinėje Prancūzijoje. Tai ir buvo tai, ko man reikėjo. Dviratis, miškas, jame esantys laukiniai narcizai, kaimelių gyventojai ir žvejyba su jais (apmaudu gal, kad tik nelabai supratau, ką šnekėjo. Geras akcentas, o ir temose apie karosus, meškeres nesijaučiu labai stipri. Tuo labiau prancūziškai J). 

Bet, kas šauniausia, aplankiau savo pirmąją prancūzišką meilę – Amiens miestą, kuriame penki praeitų metų Erasmus mėnesiai prabėgo ten. Nedrįstu to vadinti skambiu nostalgijos žodžiu...Kažkaip vaikščiojau ir mąsčiau, kaip kiekvieni metai man  atneša vis kitą istoriją. Ką atneš kiti? Reikia nepamiršti, kad aš metus skaičiuoja moksleivio ritmu  - nuo rudens, nes iki šiol jis atneša didžiausius pasikeitimus.

P.S. Mano laikas čia ir įsibėgėja. Dabar laukia arba sklandus pakilimas arba staigus nuopolis į lankas. Palaukime rezultato dar 5 mėnesius. Bandysiu stoti į studijas Paryžiuje, darbas, super sudėtinga būsto paieška. ..