Po pirmo menesio

(sis irasas buvo parasytas gruodzio 4diena, taciau del namuose dingusio (ir iki siol neatsiradusio) interneto,  neisvydo anskciau interneto sviesos)

Jaučiuosi kažkaip nejaukiai. Paskutiniu metu pradeda persekioti tokios mintys kaip „ne, ne...kažkas dar čia bus. Čia tik tyla prieš audrą“. Įtariai žvelgiu į kiekvieną praeivį ir tikiuosi, kad jis man duos pretekstą pabambėti šiame gyvenime. Su viltimi žvelgiu į visus kolegas darbe ir kažko laukiu... Bet visgi tenka konstatuoti: nebėra dėl ko skųstis! Viskas einasi gerai ir su kiekviena diena vis geriau*. Mano lietuviškas charakteris neprisitaikęs prie tokių „sudėtingų“ gyvenimo sąlygų.

(* papildomi paaiškinimai pateikti rašinėlio pabaigoje)

O akis man atvėrė praeitos savaitės antradienio popietė.

Stephanie – mano darbo stalo kaimynė iš dešinės. Savo išvaizda – netipinė prancūzė: žydraakė, šviesiaplaukė. Ji mano kasdieninio gyvenimo gidė, „raktas“ į Prancūzijos pažinimą. Esu vaikščiojantis iš paskos amžinas klausimas: “Stephanieee…. O ką reiškia?...O kodėl?... O jeigu?... O kaip tu manai?”. Kaip man pasisekė, kad ji tokia kantri. Praeitą savaitę labai orginaliai jai atsidėkojau: susiklosčius atitinkamai kūno pozai, žaismingai plekštelėjau savo kolegei per minkštąją  Tai nebejotinai vienas svarbiausių mano įvykdytų plekštelėjimų šiame gyvenime. Po šios mizanscenos nebuvo jokio nepatogumo (gerų santykių rodiklis :). Tačiau čia išvada tik viena – darbe jaučiuosi gerai, net drįsčiau teigti - labai gerai!

Taigi ta pačia proga: ką aš tam paslaptingame CIDJ dirbu? Oficialus atsakymas: pristatau mobilumą Europoje. Mano darbas susideda iš visokių smulkių užduočių: ruošiu lankstinuką “Kaip parašyti CV anglų kalba?” (durniausia, kad turiu jį padaryti prancūzų kalba!), rengiu plepėjimų/pokalbių valandėles anglų kalba prancūzams, kurie išvyks artimiausiu metu į užsienį, su kolege priimu prancūzus, kurie norėtų, kur nors išvykti mokytis ar dirbti, lankau prancūzų kalbos pamokas. Kiekvienas penktadienis paskirtas darbui su dar penkiais savanoriais, dirbančiais kituose Ile-de-France regiono informacijos centruose: italas, slovakė, makedonietė, vokietis ir aš (nuo sausio mėnesio prie mūsų prisijungs anglė ir prancūzas). Su jais turim paruošti porą video, dalyvauti ir iš dalies organizuoti visokius renginius, susijusius su išvykimu į užsienį, paruošti įvairiausių informacinių katalogų… Daug visokie dalykų. 2011 metai Europos komisijos paskelbti Savanorystės metais. Tad reikia pasitempti.

* Tačiau tai tikrai nereiškia, kad...

- aš pradėjau laisvai šnekėti prancūziškai

- kas vakarą vaikštau palei Senos upę, lankausi kultūriniuose renginiuose ir vėliau snobiškai linkčioju galvą „Taip, taip... Toks mano kasdieninis gyvenimas Paryžiuje“

- linksminuosi iki paryčių su kokiu (-iais) hot prancūzais

- mano dienos nėra nuobodžios

-dieną pradedu kruasanu ir ja pabaigiu bagete

- sakau „o jėėė, Paryžius jėga“.

Tai kai pagalvoji...  Ačiū Dievui, yra dar kuo skųstis!