Nepajutus skrydžio galios arba prisiminimų galia

 Laukiamiausias skrydžio momentas, kai mano akys išsipučia iki maksimumo ir kai mano širdis vaikiškai ir naiviai šokinėja iš laimės – tai lėktuvo įsibėgėjimas ir pakilimas.  O paskutinės sekundės prieš visai atsiplėšiant nuo žemės! Mano plati šypsena -  kaip penkiametės ką tik gavusios nauja Barbę. Štai kas yra tikroji skrydžio galia!!

Bet deja, ne šįkart. Visko yra buvę. Tačiau į lėktuvą nespėjau pirmą kartą gyvenime. (Praleisiu tą vietą, kodėl kaip ir ar specialiai jis buvo pravėpsotas). Bet kuriuo atveju, šalia oro uosto nužvelgus keletą gražių pakilimų ir supratus, kad man kolkas jų neteks patirti, ėmiausi priemonių. Jaučiau nenumaldomą norą vykti...belekur...kompensuoti prarastą skrydį.

Ir taip suklosčiau aplinkybes, kad trijoms dienoms atsiduriau prancūziškoje ramybėje. Tai buvo mažas mažas kaimelis (apie 100 gyventojų) šiaurinėje Prancūzijoje. Tai ir buvo tai, ko man reikėjo. Dviratis, miškas, jame esantys laukiniai narcizai, kaimelių gyventojai ir žvejyba su jais (apmaudu gal, kad tik nelabai supratau, ką šnekėjo. Geras akcentas, o ir temose apie karosus, meškeres nesijaučiu labai stipri. Tuo labiau prancūziškai J). 

Bet, kas šauniausia, aplankiau savo pirmąją prancūzišką meilę – Amiens miestą, kuriame penki praeitų metų Erasmus mėnesiai prabėgo ten. Nedrįstu to vadinti skambiu nostalgijos žodžiu...Kažkaip vaikščiojau ir mąsčiau, kaip kiekvieni metai man  atneša vis kitą istoriją. Ką atneš kiti? Reikia nepamiršti, kad aš metus skaičiuoja moksleivio ritmu  - nuo rudens, nes iki šiol jis atneša didžiausius pasikeitimus.

P.S. Mano laikas čia ir įsibėgėja. Dabar laukia arba sklandus pakilimas arba staigus nuopolis į lankas. Palaukime rezultato dar 5 mėnesius. Bandysiu stoti į studijas Paryžiuje, darbas, super sudėtinga būsto paieška. ..

Po ilgos kelionės

Posakis „Visur gerai, bet namie  - geriausia“ tampa ne tik dar vienu liaudies išminties perliuku, bet realybe. Tai ir sėdžiu šeštadienio vakarą savo 8 kvadratinių metrų dėžutėje, valgau čipsus, gurkšnoju alų ir klausausi „Rondo“. Iš kompiuterio spiegia „Laukų gėle/Žolia žalia“. Ir taip gera! Už lango tikrasis Paryžiaus veidas: lietus, lietus, pilki debesys, tik dar labiau sustiprina mano norą niekur šiandien nekelti kojos.

O tuo tarpu Maroke... Šilta, nors saulė jau turbūt nusileido. Namuose ir kavinėse geriamas jau penktas šiandien marokietiškos, itin saldžios arbatos puodelis. Gyvenimas tik prasideda, vakarienė  bus patiekta tik kokią 11 valandą.

Visada pašaipiai žiūrėdavau ir, nepabijokim to žodžio, pasišaipydavau, iš visų tų Indijos dvasia apsėstų žmonių. Niekaip neįsivaizduodavau, kaip nuvykus už jūrų marių, praleidus ten kelias savaites, „išsivalius“ visas čakras, žmogus grįžta laimės perpildytomis akimis, suradęs gyvenimo prasmę. Aš visada likdavau antros kartos nuo žagrės žmogumi ir klausdavau: o ką, ponas, vartojai kelionės metu? Visi pasakojimai apie mažai komforto kasdieniniame gyvenime turinčius, tačiau laimingus ir gyvenimui besišypsančius indus, man rodėsi tiesiog pezalai. Kol...

Prieš trejas dienas grįžau iš Maroko. Kelionė, kurios idėja gimė visiškai atsitiktinai, dar prieš gerą pusę metų. Ir štai 10 dienų Afrikos šiaurėje tapo realybe. Nežinau, kokias čakros/kokias būdais man buvo „pravalytos“, tačiau tai buvo geriausia kelionė mano gyvenime. Būtent tokia, kuri yra verta būti vadinama KELIONE. Tiek daug visko buvo, kad net nėra nuo kur pradėti pasakoti (nors iš kitos pusės niekada kelionės yra neperpasakojamos).

Išvada viena: kokio žiniasklaidos mitų, nepagrįstų baimių, stereotipų, nežinojimo ir kas blogiau – nenorėjimo sužinoti – pasaulio dalis aš esu. Vienas iš tradicinių sakinių:

„Niu tie arabai...muša žmonas, vargšės negali niekur įšeiti , o jei ir išeina, turi tas visas skaras užsimaukšlinti... „

Ima pyktis. Bet aš tuojau pati prisimenu, kad pagal prancūzišką standartą, aš esu iš ten, kur „moterys yra itin pigios, vyrai daugiau nieko neveikia, tik gera vodką. O didžioji dalis iš jų Vakarų Europoje užsiima nešvariais darbeliais. Vargšės moterys siuntinėja laiškus, ir visaip kaip desperatiškai ieško vyro iš Vakarų Europos. Tam, kad pabėgtų iš tos vargo vakarienės...“. Toks tas tipinis rytų europiečių gyvenimas, jei dar nežinojot to.

Kiek klausimų man iškilo po šios kelionės. Gal alus ir Rondo padės juos šįvakar nustumpti ir pamiršti, nes žinau, kad jie taip ir liks neatsakyti.

P.S. Ną ka, dabar teks laukti, kol kas nors paklaus, ką vartojau kelionės metu?  :)