Šiandien pietaudama su kolegomis suvokiau tiesą. Iki mano „realybės šou „Bronytė Paryžiuje“ pabaigos liko lygiai vienas mėnuo. (O aš dar net nebuvau užlipus į Eifelio bokštą!). Pabaiga visada priverčia susumuoti (ne)nuveiktus darbus. Aš tikslaus darbų sąrašėlio “Must do“ kaip ir neturėjau, bet susumuoti tikrai turiu ką.
Parengiau didžiausius ditirambus lyg savo gyvenimo knygos gale. Gyvenimo knyga dar tik pradėta rašyti, tačiau vieną solidų skyrių – tikrai užpildžiau!
Daug žmonių, atsitikimų, susitikimų, įspūdžių, dėl kurių taip džiaugiuosi. Ir dėkoju jiems (žmonėms vėliau padėkosiu asmeniškai :). AČIŪ:
- (pirmas ir svarbiausias punktas!) likimui, dievui, velniui ar jiems visiems trims, kad turiu laisvę rinktis savo gyvenimo kelią. Kokia tai prabanga!
- savo kolegai Vincentui (kolegai Nr.1 pagal hierarchinį reitingą) už tai, kad mes buvome tikrai gera komanda: jei dirbti - visomis pastangomis; jei švęsti – prancūziškai (ne per daug promilių; bet su įdomiais pokalbiais); jei juokauti – tai iki tol, kol nebegalėsim sustoti juoktis. Už tai, kad visada buvau motyvuota ateiti į darbą (gražus+linksmas+protingas+ambicingas) - gerai motyvuoja! :) Užkariausime mes pasaulį, Vincentai, kiekvienas savo keliais, bet tikrai TAIP!
Fedorui, Simonai ir Robertai. Visi trys tokie skirtingi (vokietis-rusas, slovakė, italė), bet visi trys tokie artimi. Man tikrai sekasi sutikti šaunius žmones!
- savo bosei Oumou, kuri kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo išlikti „šefu“ (iš srities: „ok, Oumou, bus padaryta“) bet ir tapti draugu. Už tai, kad pamokė pora hot salsa judesių (deja, aš kukli lietuvė, juos naudosiu tik miegamojo zonoje. Visada pravers :)). Už tai, kad man padeda tose administraciniuose šabakštynuose ir pastovi už mane. Už tai, kad įspiria į šikną, kai aš tyngiuuuu.
- savo puce Stephanie. Prancūziškas meilus žodelis „blusytė“ taip jai tinka. Mano darbo stalo draugė, kuri per šiuos 7 mėnesius man atsakė bent į keletą tūkstančių klausimų. Už tai, kad ko negaliu aptarti su Oumou (t.y. bahūrai, alkoholis, nesąmonių darymas) visada galiu aptarti su Stephanie. Už tai, kad tiesiog yra šauni kolegė-draugė. Už tai, kad padėjo suprasti, kad turėti du vaikučius, dirbti, būti gražiai, laimingai ir žaviai, išeiti pavakaroti su kolegomis ir draugais, išlikti prancūziška kokete yra tikrai ĮMANOMA.
- savo likimo draugėms Ernestai, Dianai ir Justinai. Už tai, kad visgi turiu pripažinti-esate kietos! Dėkui Jums už visas geras akimirkas, už kelionių įspūdžius, už pokalbius, už pasidalintą ilgesį, gyvenimo filosofiją, svajones ir siekius, už išgertą ir neišgertą alkoholį, už nuotykius (= šita dalis, mano mėgstamiausia...:)
- tau, Paryžiau. Už tai, kad ir kaip nuolat kritikuodama ir burbuliuodama dėl klišių apie romantiškiausią/meilės persunktą/geriausią ir visokį – iausią miestą, kaskart pažiūrėdama per biuro langą į Eifelio bokštą, nusišypsau ir tyliai pagalvoju: „Dieve!!! Aš Paryžiuje!!!”
- Ritai, Donatai, Rasai, Ievai, Živilei, Justinai, Evelinai... Kažkaip net nebedrįsčiau jūsų vadinti draugėmis. Per silpnas žodis. Apie kiekvieną iš jūsų dažnai galvoju ir tikrai supratau vieną dalyką: kad ir kuriam pasaulio gale bebūčiau, kad ir Eifelio bokštas man aukštielnikai apsiverstų, kad ir suvalgyčiau skaniausią pain au chocalat, kad ir kaip gerai sutarčiau su prancūzais, kad ir būčiau gražiausiame pliaže prie Viduržemio jūros, turėti tikrus sielos draugus yra didžiausia likimo dovana. Gal ir labai jau lyriška ir banali šita frazė, bet tam, kad ją suvokčiau teko nukakti iki Prancūzijos (net iki jos J). Linkiu jums visoms didžiausios sėkmės ir laimės (kai kam jau su savais vyrais, kai kam dar mėgaujantis paukščių laisve :)). Myliu jus!
- Marokui, už tai, kad jų turistinis logo iš plakato „il y a des pays qui font grandir l’âme”(“Yra šalių, kuriuos užaugina/praturtina sielą“) tapo tiesa mano širdyje. Klimpstu giliai, tikiuosi neteks išbristi atgal. (Ir šiaip labai norėčiau pagirti už gerą logo. Drąsiai Lietuvai dar reikia pasitempti :).
- ačiū sau :)(ar greičiau tėvams, kurie tokią sukūrė). Viskas einasi gerai, svarbu stengtis ir veikti širdimi ir protu (= tėčio žodžiai). Vadovaujuosi jais.Gera kryptis ir įdomus gyvenimas garantuotas :)
Po visos oficialios dalies grįžtu į trumpą realios situacijos apžvalgą. Taigi... Liepą paatostogauju Lietuvoje. Ir jei viskas bus, kaip turėtų būti, nuo rugpjūčio grįžtu atgal į Paryžių. Pradedu studijas čia (magistrą arba bakalaurą (būtų trečias bakalauras :DDD tėvai sakė, kad gal reikėtų sustoti ties antru, bet kas jų klauso :D). Viskas priklauso pagrinde nuo prancūzų kalbos egzamino, kurį laukiau praeitą savaitę. Šiaip realiai C1 lygio reikalingo magistrui neturiu (pagal vertinimo skalę C2 yra geriausias lygmuo: praktiškai dvikalbis) ir tuščių vilčių stengiuosi nepuoselėti. Tačiau dėl bakalauro neturėtų būti problemų. Iš kitos pusės, gavau neblogą darbo pasiūlymą. Tad veiklos tikrai bus. O dar norėjau pradėti burleskos pamokas....
Taigi prancūziškas nuotykis Nr.2 eina į pabaigą.
Laukiu Nr.3…To be continued!
